Kas yra iškrovimo mokestis (lumper fee)? Kas jį moka, kiek jis kainuoja ir ką sako JAV įstatymai

Kas yra krovikas (lumper)?

Krovikas yra darbuotojas, paprastai iš trečiosios šalies iškrovimo įmonės, kuris prie gavėjo rampos iškrauna krovinį iš sunkvežimio. JAV Aštuntosios apygardos apeliacinis teismas 2011 m. byloje dėl krovikų tai apibrėžė taip: „lumping“ reiškia prekių pakrovimą į sunkvežimį ir, dažniau, iškrovimą iš jo pristatymo metu.^[2]

Mūsų patirtimi, krovikai dažniausiai pasitaiko maisto prekių ir maitinimo sektoriaus paskirstymo centruose, kur kroviniai dažnai atvyksta sukrauti ant grindų arba mišrūs, todėl juos reikia išardyti, surūšiuoti ir perkrauti ant paties gavėjo palečių, prieš jiems patenkant į lentynas. Pats sandėlis krovikų nesamdo, o sudaro sutartį su iškrovimo įmone.

Kas yra iškrovimo mokestis?

Iškrovimo mokestis yra tai, ką iškrovimo įmonė ima už šį darbą. Jis skaičiuojamas už krovinį, už pirkimo užsakymą, už paletę arba už dėžę, priklausomai nuo gavėjo sutarties su iškrovimo įmone, ir paprastai surenkamas prie rampos, kol vairuotojas dar negavo pasirašytų dokumentų.

Kai kurie gavėjai ima mokestį už kiekvieną pirkimo užsakymą, o ne už sunkvežimį, todėl sunkvežimis, vežantis kelis užsakymus tam pačiam sandėliui, gali sumokėti kelis mokesčius.

Kiek kainuoja iškrovimo mokestis?

Iškrovimo mokesčiai skiriasi priklausomai nuo gavėjo, tačiau dažniausiai jie siekia nuo maždaug šimto iki kelių šimtų dolerių už krovinį. Jokia valstybės institucija ar sektoriaus organizacija neskelbia iškrovimo mokesčių tyrimo, todėl bet kurį internete rastą skaičių laikykite pavyzdžiu, o ne etalonu.

Kainą lemia darbo apimtis, o ne atstumas ar krovinio vertė:

Jei esate siuntėjas, paprašykite kiekvieno kliento, kuriam pristatote, jo kainoraščio. Gavėjai, naudojantys krovikus, paprastai jį turi, ir geriau jį žinoti prieš pateikiant pervežimo kainą, nei vėliau rasti vežėjo sąskaitoje kaip papildomą mokestį.

Kas moka iškrovimo mokestį: siuntėjas, gavėjas ar vežėjas?

Pagal įstatymą moka tas siuntėjas ar gavėjas, kuris reikalauja pagalbos iškraunant. JAV federalinis įstatymas numato, kad kai siuntėjas ar gavėjas reikalauja, jog vežėjui būtų padedama pakrauti ar iškrauti, siuntėjas ar gavėjas atsako už tokios pagalbos suteikimą arba atlygina vežėjui visas išlaidas, susijusias su pagalbos suradimu ir atlyginimu ją teikiantiems asmenims.^[1]

Praktikoje pinigai juda ratu, o vežėjas jame tėra laikina grandis:

1. Sunkvežimis atvyksta, ir gavėjo iškrovimo įmonė prašo apmokėjimo prieš pradėdama darbą.
2. Vairuotojas sumoka, paprastai vežėjo ar ekspeditoriaus kuro kortele arba mokėjimo kodu.
3. Vairuotojas gauna iškrovimo kvitą ir išsiunčia jį vežėjui arba ekspeditoriui.
4. Vežėjas arba ekspeditorius kompensuoja vairuotojui, jei tai leidžia užsakymo patvirtinimas.
5. Vežėjas arba ekspeditorius išrašo mokestį siuntėjui kaip papildomą mokestį.

Ketvirtąjį žingsnį lemia užsakymo patvirtinimas (rate confirmation, ekspeditoriaus ir vežėjo pervežimo susitarimas). Kai kurie ekspeditoriai sumoka krovikui tiesiogiai ir kompensuoja vežėjui tik tada, kai tai nurodyta patvirtinime, kiti kompensuoja pagal kvitą. Perskaitykite iškrovimo eilutę kiekviename užsakymo patvirtinime, kurį pasirašote ar siunčiate.

Tarp siuntėjo ir gavėjo įstatymas nesirenka. Byloje OOIDA v. Supervalu JAV Aštuntosios apygardos apeliacinis teismas nusprendė, kad vairuotojas gali pareikšti ieškinį gavėjui tik įrodęs, kad išlaidų jam nekompensavo nei siuntėjas, nei gavėjas.^[2] Kas galiausiai padengia išlaidas, yra komercinis klausimas, sprendžiamas siuntėjo ir gavėjo pirkimo–pardavimo sutartyje.

Ar teisėta reikalauti, kad vairuotojas mokėtų už kroviką?

Reikalauti krovikų yra teisėta. Versti vežėją už juos mokėti nėra teisėta. JAV federalinis įstatymas draudžia versti ar bandyti priversti tarpvalstijinį vežėją samdyti vieną ar kelis asmenis kroviniui pakrauti ar iškrauti arba jiems mokėti. Siaura išimtis taikoma veiklai, kuri yra teisėta pagal federalinę darbo teisę.^[1] Taigi gavėjas gali naudotis išimtines teises turinčia iškrovimo įmone, tačiau išlaidas turi padengti siuntėjas arba gavėjas, o ne vežėjas.

Įstatymo vykdymas silpnesnis, nei leidžia manyti jo formuluotė. Privačiam asmeniui įstatyme numatyta teisių gynimo priemonė yra civilinis ieškinys dėl draudimo ar įpareigojimo^[1], o Supervalu byloje vairuotojų asociacija pralaimėjo, nes negalėjo įrodyti, kad konkretiems vairuotojams išlaidos liko nekompensuotos.^[2] Todėl praktinis sprendimas yra sutartinis, o ne teisinis: įrašykite į užsakymo patvirtinimą, kas moka.

Ar vairuotojas gali atsisakyti kroviko ir iškrauti sunkvežimį pats? Kai kurie gavėjai tai leidžia, bet ne be sąlygų. 2005 m. Supervalu reikalavo, kad vairuotojai, norintys patys iškrauti savo sunkvežimius, pateiktų civilinės atsakomybės draudimą, gerokai viršijantį federalinį minimumą, ir šį reikalavimą sušvelnino tik po to, kai jai buvo pareikštas ieškinys.^[2] Gavėjai, leidžiantys savarankišką iškrovimą, paprastai pirmiausia nustato saugos mokymų, draudimo ar įrangos sąlygas.

Šiame skyriuje JAV federalinė teisė aprašoma bendrais bruožais. Tai nėra teisinė konsultacija konkrečiam ginčui.

Kas yra iškrovimo kvitas ir kaip mokamas iškrovimo mokestis?

Iškrovimo kvitas (lumper receipt) yra iškrovimo įmonės mokėjimo patvirtinimas, ir be jo niekas pinigų neatgauna. Vairuotojai paprastai moka vežėjo ar ekspeditoriaus išduotu mokėjimo kodu, tada išsiunčia kvitą, o kai kurie ekspeditoriai nori jį gauti per vieną dieną.

Tinkamame kvite turi būti bent:

• Krovinio numeris ir važtaraščio (bill of lading, BOL) numeris
• Iškrovimo įmonės pavadinimas ir mokesčių mokėtojo kodas
• Visa sumokėta suma
• Už ką imtas mokestis (iškrovimas, perkrovimas, palečių keitimas)

Jei esate gavėjas, padarykite tai paprasta. Spausdinkite arba siųskite kvitą el. paštu automatiškai, nurodykite jame krovinio ir važtaraščio numerius ir suderinkite sumą su savo paskelbtu kainoraščiu. Būtent trūkstamas ar neaiškus kvitas paverčia $200 iškrovimo mokestį savaitės trukmės susirašinėjimu tarp jūsų kliento, jo vežėjo ir jūsų priėmimo skyriaus.

Kodėl sandėliai naudoja krovikus?

Gavėjai naudoja krovikus, kad kontroliuotų, kas dirba prie jų rampos, ir pirktų iškrovimą kaip paslaugą. Maisto prekių didmenininkas Supervalu 2005 m. perėjo nuo laisvai samdomų krovikų prie profesionalių iškrovimo įmonių su išimtinėmis teisėmis, kad jos paskirstymo centruose būtų tik jos sutartiniai krovikai.^[2]

Iškrovimo įmonėms dažnai mokama už krovinį, todėl joms apsimoka dirbti greitai, o kai kuriose sutartyse numatytas ir mokėjimas atgal gavėjui.

Būtent šia paskutine dalimi vežėjai nepasitiki. Iš vairuotojo paimtas mokestis, kurio dalis grąžinama gavėjui, kiekvienam, stovinčiam prie rampos su kortele rankoje, atrodo kaip kelių rinkliava. Jei jūsų sandėlyje dirba krovikai, aiškus kainoraštis ir jį atitinkantys kvitai yra pigiausias būdas užtikrinti, kad vežėjai noriai jums pristatytų krovinius.

Iškrovimo mokestis ir prastovos mokestis: kaip jie susiję?

Tai atskiri mokesčiai. Iškrovimo mokestis yra užmokestis už iškrovimo darbą. Prastovos mokestis (detention) atlygina vežėjui už laiką, kurį jo sunkvežimis ir vairuotojas laukia ilgiau nei nemokamas laikas. Lėtas iškrovimas tam pačiam kroviniui gali sukelti abu.

Juos sieja personalas. ATRI 2024 m. prastovos tyrime tarp prastovos priežasčių nurodomas „nepakankamas personalas kliento patalpose“, o šaldytuvų vairuotojų prastova 2023 m. užfiksuota 56,2 % sustojimų, palyginti su 39,3 % visų vairuotojų.^[3] Kai krovikai užsiėmę kitu sunkvežimiu, kitas vairuotojas laukia, o siuntėjas be iškrovimo mokesčio gauna ir prastovos sąskaitą. Skaitykite daugiau apie tai, kaip skaičiuojama ir apmokestinama sunkvežimių prastova.

Kaip siuntėjai ir gavėjai gali padaryti iškrovimo išlaidas nuspėjamas?

Dauguma ginčų dėl iškrovimo mokesčių kyla dėl netikėtumų: suma, dėl kurios niekas nesusitarė, dingęs kvitas arba iškrovimas, užtrukęs tris valandas, nes vienu metu atvyko šeši sunkvežimiai. Penki įpročiai padeda jų išvengti.

1. Įrašykite iškrovimo sąlygas į užsakymo patvirtinimą. Nurodykite, ar tikimasi kroviko, kas moka, didžiausią sumą ir kaip vyksta kompensavimas. Tai dokumentas, kurį ginčo atveju pasiims visos šalys.
2. Paskelbkite savo kainoraštį (gavėjams). Vienas puslapis: kaina už krovinį arba už paletę, perkrovimo kaina, priimami mokėjimo būdai. Siųskite jį kartu su pristatymo instrukcijomis, kad siuntėjai galėtų jį įskaičiuoti į savo pervežimo kainas.
3. Kur įmanoma, mokėkite krovikams arba išrašykite sąskaitas tiesiogiai. Kvitai dingsta būtent tada, kai vairuotojas sumoka prie rampos ir vėliau prašo pinigų atgal. Tiesioginis atsiskaitymas tarp iškrovimo įmonės ir siuntėjo arba skaitmeninis mokėjimas su automatiniu kvitu pašalina vairuotoją iš grandinės.
4. Rezervuokite pristatymus pagal krovikų brigados pajėgumus. Krovikų brigada gali aptarnauti tik tiek sunkvežimių, kiek turi žmonių. Kai laikai rezervuojami pagal tai, ką brigada gali atlikti, sunkvežimiai nebestovi eilėje laukdami laisvos brigados, o perpildytos valandos nebevirsta prastova. Jei vežėjai patys rezervuoja laiką per savitarnos vežėjų rezervavimo portalą, kuriame rodomi tik laisvi pajėgumai, brigada žino planą, o sunkvežimiai nebeatvyksta visi vienu metu.
5. Matuokite kiekvieno sunkvežimio iškrovimo laiką. Užfiksuokite, kada kiekvienas sunkvežimis atvyko, privažiavo prie rampos ir išvyko. Aptarnavimo laikas parodo, ar kainoraštis atitinka darbą, o laukimo laikas parodo, ar tam tikromis valandomis reikia daugiau žmonių. Štai kaip stebėti buvimo objekte laiką ir kitus rampų rezervavimo KPI.

4 ir 5 žingsniai yra tai, ką daro LoadingCalendar: vežėjai rezervuoja laiką jūsų rampų kalendoriuje, jūsų komanda iš anksto mato kiekvieną atvykimą, o laiko žymos įrašomos automatiškai. Tai kainuoja fiksuotą $99 per mėnesį su neribotu rampų, naudotojų ir vežėjų skaičiumi. Apie tos pačios problemos laukimo laiko pusę skaitykite, kaip sumažinti prastovos mokesčius jūsų sandėlyje.